Petras Aleksandravičius | Umbrasas Jonas

Kamerinių skulptūrų (reljefai, skulptūrinės grupės) pagrindinės temos – jaunystė, motinystė, darbas („Pajūryje", 1938 m., „Kopose", 1966 m., „Poilsis", 1973 m., „Pavasaris", 1975 m., „Motina ir vaikas", 1992 m., „Tautos kančia", 1994 m., „Obuolius skina", 1995 m.)

Skulptūroms dažniausiai naudojama bronza, medis, marmuras, granitas. Nuliejo akvarelių, vaizduojančių Vilnių ir jo apylinkes, pajūrį, nupiešė piešinių. Kūryboje nuosekliai laikėsi realistinių principų, suformavo savitą, išgrynintą stilių. Kūriniai atskleidžia reiškinių esme, yra pozityvių nuostatų, apibendrintos, įtaigios plastikos, emocionalūs, lyriški.