Ramiai knisinėjausi purve, kai iš namo išlėkė ponas Dygliakiaulė elektrinių lempų šviesoje spindinčiais spygliais. Nustebau, nes jis atrodė labai aktyvus, bet neišsigandau, nes jau kelis kartus esu buvęs aptvare, ir neatsitiko nieko baisaus.
Gyvūnui pėdinant pirmyn ir atgal, atsitraukiau, neilgai trukus, spygliuotis užspendė mane į kampą. Tuo metu, atsistojęs maždaug už trijų jardų nuo manęs, jis atsuko nugarą ir, atstatęs indėno galvos apdangalą primenančius gražiuosius spyglius, pasileido atbulas į mane.
Nespėjau atsipeikėti, kai peršokau tvorą ir kitoje jos pusėje nukritau ant užpakalio. Nelaimei, pataikiau į dilgėlyną. Kol išsikapanojau iš piktžolių, dilgėlės spėjo mane visai neblogai paglostyti. Skauda, skauda, SKAUDA. Atsistojęs nusijuokiau. Į šias gyvas pintos dydžio adatines ėmiau žiūrėti jau kitomis akimis. Iš esmės mane į ragą surietė įmantrus graužikas. Ponas Dygliakiaulė ir ponas Zoologijos Sodo Direktorius – vienas : nulis. Pagarba.