Žuvėdas | Saja Kazys

Čia plytėjo bekraštė giria, kuri mus maitino ir saugojo. Lietuviai neturėjo miestų, nebuvo susikrovę turtų, bet per jūras marias kartkartėm atplaukdavo neprašyti svečiai. Mes juos vadinome žuvėdais.
Tada lietuviai išmoko per ežerus ir pelkes nutiesti kūlgrindas, kad galėtų netikėtoje vietoje priešą užpulti arba nuo jo pasitraukti.

O kaip gyveno vaikai? Juk ir tada jie žaidė, išdykavo ir patirdavo visokių nuotykių.