Anos dienoraštis – ne vien holokausto liudijimas, bet ir mergaitės brendimo, jos nepalaužiamo optimizmo ir tikėjimo pačiu gyvenimu istorija. Jauna mergina stebėjo skeldėjantį pasaulį, didžiausias žmonijos nuodėmes, bet neprarado tikėjimo žmonių gerumu ir vilties, kad vieną dieną gyvenimas ir vėl sugrįš į įprastą. Ana aprašė gyvenimą slėptuvėje, paaugliškas problemas, gimstančius jausmus, savęs atradimą.

Šis dienoraštis – sukrečiantis argumentas, kur veda prietarai, nepakanta ir akla neapykanta, kai neduodamas atsakas, kai elgiamasi be atodairos.

Ana mirė Bergen-Belzeno koncentracijos stovykloje 1945 metais nesulaukusi šešioliktojo gimtadienio. Išgyveno tik Anos tėvas, kuris ir įvykdė dukters norą – paskelbė jos dienoraštį. Nuo to laiko dienoraštis išverstas į 70 kalbų.

„Rašyti dienoraštį – keistas užsiėmimas tokiai kaip aš. Ir ne vien todėl, kad anksčiau niekuomet nerašiau. Man atrodo, kad vėliau nei man pačiai, nei kam nors kitam nebus įdomios trylikametės mokinukės išpažintys. Nors iš tikrųjų tai nelabai svarbu, tiesiog aš noriu rašyti, maža to – atvirai pasakoti viską, kas guli ant širdies."