Nerimastingoje Vidurio Europoje, iš kurios galų gale išnykusi įtampa, disidentai ir samizdatas, tarp žmonių ir vietovių klaidžioja Lilita, panaši į „trečiojo dešimtmečio lietuvių aktyvistę, kilusią iš pajūrio rabinų giminės”.

Būdama klajokliškos dvasios, ji stebi milžiniškos švytuoklės skrydį iš rytų į vakarus, visada ties skausmo, besikėsinančio ją pasiglemžti riba, apakinta visuotinių prisiminimų apie įvykius, kurių pati niekuomet nėra patyrusi, tačiau kurie lemia jos gyvenimą, emocijas, jausmus. Kelionė į nežinią, išsvajota kelionė į mitinę Lietuvą, į kurią sugrįžta atgauti užmiršties sunaikintų žodžių, kur netikėtai sutinka mylimą vyrą ir pagaliau liaujasi bėgusi.