Šiuose įspūdinguose atsiminimuose Vietnamo karas atsiskleidžia iš trejopos perspektyvos: mat per trejus savo karinės tarnybos Vietname metus autorius buvo oro desantininkas, katerio kulkosvaidininkas ir reindžeris. Savo akimis įsitikinęs klaidinga ir nevaisinga amerikiečių taktika naršyti po džiungles dideliais daliniais nuolat netenkant kovos draugų, autorius, norėdamas išvengti kone tikros pražūties, pereina tarnauti į upių katerių pajėgas.

Dalyvauja mūšyje dėl Hujės 1968 m., vykdo daug pavojingų užduočių Vietnamo upėse. Dėl nesutarimų su vyresnybe galop atsiduria tarp reindžerių, taikančių prieš šiaurės vietnamiečius ir vietkongininkus partizaninę taktiką: šešių vyrų komandos kelioms dienoms reguliariai nuleidžiamos į priešo užnugarį medžioti priešų džiunglėse. Paaiškėja, kad nedidelės komandos gali nuveikti daug daugiau nei po džiungles triukšmingai dramblojančių kareivių kuopa.

Pasak autoriaus, „partizanine taktika turėjome pranokti tuos, kuriuos daug kas laikė geriausiais partizanais pasaulyje”.