Select Page

Kaip išgyventi amžių sandūroje. Lietuva–Airija–Brazilija. Namų šeimininkės užrašai | Rasa de Silva | Įsigykite

Pedagogė, jogos mokytoja Rasa de Silva, iširus šeimai, ieško būdų, kaip išgyventi vienai su dviem vaikais Lietuvoje. Per vasaros atostogas pakviesta draugės pamokyti jogos Airijoje išvyksta su vaikais ten ir pasilieka, nes neuždirba pinigų grįžimui atgal. Ieškodama įvairių išgyvenimo galimybių patiria daug nuotykių, įsimyli ir atsiduria Brazilijoje. Čia atrodo irgi labai nelengva, bet Rasa niekada nenusimena. Išgyventi įvairiose situacijose jai padeda joga, sutikti žmonės ir įvairios praktikos.

Knyga atvyks iš Airijos su autorės autografu!

Knygos kaina
Pristatymas
Viso

10.00 

Knygoje nemažai vietos skiriama emigrantų gyvenimui, airių ir brazilų kultūrų pažinimui. Intuicija, vidinė branda ir gebėjimas priimti viską, kas tau duota, – štai kur Rasos varikliukas. Ne paskutinė vieta tenka meilei. Knyga suteiks minčių vyrams ir moterims pažvelgti į gyvenimą kitaip, nei esame pratę.

Papildoma informacija

Autorius

Leidykla

Kalba

SPECIFIKACIJA

  • Autorius: Rasa de Silva
  • Leidėjas: Fortus vita
  • Metai: 2014
  • Puslapiai: 238
  • ISBN: 9786099516288
  • Formatas: 12 x 18,5 cm, minkšti viršeliai
  • Kalba: Lietuvių

“Nes aš neturėjau savo proto, nei valios. Aš tik atėjau prie galingom srovėm besitaškančios upės ir sėdau į valtį. Ir plaukiau pasroviui. “ p. 238

Kada skaičiau tokią smagią ir lengvai slystančią knygą, klausiu savęs, perbėgus kelis skyrius? Ir dar tokią emocionalią, moterišką, gyvą, tikrą. Paprastą. Norom nenorom asocijuojas su  E. Gilbert “Valgyk, melskis, mylėk“, kur meile ir rutina nusivylusi moteris metasi į ieškojimus, atsiduodama įvairiapusiam kelionių pasauliui, atranda save per jogą ir… vyrą, aišku, kaip įprasta meilės romanuose, taigi, ne taip toli ir nueita.

Rasos de Silva gyvenimo istorija, rodos, visai kitokia: sunki išsiskyrusios moters su dviem vaikais materialinė padėtis, įsisukimas į nesuskaičiuojamų, nevykusių darbų ratą Jonavoje: jaunimo mokykloj (jei gerai pamenu), kosmetikos platintoja ir t.t, veik nemato vaikų, neturi laisvalaikio, slysta alkoholizman… ir tarsi atsitiktinai, draugės patarta, apsikabinusi alaus skardines, važiuoja į jogos stovyklą pajūryje. Ir čia prasideda virsmas: vos pauosčius jogos, pati buria grupes, moko žmones – ko? Ko? Vis norisi klausti ir klausti, ko gali išmokyti kitus, pats dar nieko neišmokęs? Ir pagaliau – meilė. Vėl ta pati išeitis iš painiavos – joga, vyras.

Tokia virsmo variacija, aišku, nuvilia. Nors neturėtų, juk čia ne romanas, čia tikras gyvenimas. Bet, dievulėli, kiek moterų, perkopusių per keturiasdešimt, Lietuvoje griebiasi jogos? Bent jau aš kiek žinau, velniškai daug, ir dabar galvoju, ar jos papuola pas patyrusius mokytojus ar avantiūristus, kurie renkasi pinigus? Nusipurtau. Bet, ai, koks skirtumas, svarbu, padeda. Svarbu, pasaulis, dar svarbiau vyrai po meditacijų, kvėpavimų, raudojimų įsprūsta kaip natūralios visatos dovanos, o tos pagyvenę moterėlės pajėgios atsiverti ir priimti joms nusišypsojusį likimą.

Skaitydama Rasos de Silvos istoriją prisiminiau ir kitą knygą apie emigrantų gyvenimą – be jogų, be ezoterikų, be virsmų ir laimingų išsipildymų – 2001 m. išleistą A. Križanausko dokumentinį romaną „Nakvynės namai Londone“, stebinančiai išlikusį atmintyje, nors turbūt tais metais ir skaitytą. Negailestingu realybės kūrimu, neįprastai skurdžios aplinkos aprašais, desperatiškais veikėjo mėginimais išgyventi ir… avantiūrizmu – neaišku, ko žmogus atvykęs į Londoną, nieko nesiekia, nieko neieško, tarsi murkdosi aplinkybėse.

„Kaip išgyventi amžių sandūroje“ moteris, bent jau mano žvilgsniu, dar didesnė avantiūristė: ji leidžiasi į nežinomybes su vaikais, o tikslas – koks? Pinigai? Potyriai? Pakviečia draugė į Airiją, ai, važiuoju, pinigų neužsidirba, ai, bet atsiranda meilė iš pakelės,  į Braziliją, ai, važiuoju, kodėl ne? Ai, meilė svarbiausia. Vėjas pučia pučia pučia, medis linksta, ai, lai pasaulis laisvai įsipučia į vidų, o pati į pasaulį. Atsivėrimas ar avantiūrizmas? Gal tai sinonimai?

Bet kaip smagu skaityti tuos avantiūristų gyvenimus! Juo labiau, kad autorei šmaikštumo, sąmojaus ir humoro – per akis. Kur nesijuoksi, kai apie liūdnus gyvenimo vyksmus pasakoma šaipūniškai ir ne iš kito šaipomasi – iš savęs.

„Mėgstu būti ištekėjusi, bet jis net ne lietuvis“ p. 25

„Airija mane pažemino – nuo dviejų aukštųjų mokyklų diplomų aš nusileidau iki indų plovėjos, valytojos bei motinos“ p.28

„Visada norėjau grįžti namo: iš studijų, iš kelionių, iš santuokos“ p.70

Sąmojis gelbsti autorę nuo sentimentalumo ir melancholijos, bet perspaustas sąmojis daug kur rimtus ir šerdinius dalykus tarsi užkapsto paviršiniais juokeliais, ir nuteškia skaitytojui moterį tarsi tik pusiau sąmoningą, įsipina alogiškumai: Airijoje gyvenimą, jau būdama Brazilijoje, apibūdina kaip lengvą, turtingą, sotų, o taip neseniai rašė, kad važiuodama gimdyti (Airijoj) visiškai neturi pinigų; arba sūnų, neleidus skristi į Braziliją dėl paso neturėjimo, palieka Airijoj pas drauges, krimsdamasi, kad ir vėl be pinigų. Bet labiausiai pribloškia jau pabaigoje pateikti apmąstymai:

„Mano geras draugas Richardas The Survive, kuris kelis mėnesius išgyveno Congo miške, Airijoje, per rudens darganas po medžiu manęs sykį paklausė, ar aš turiu iliuziją, kad valdau savo gyvenimą. Aš jam kategoriškai užtikrinau, kad tikrai taip, absoliučiai ir šimtu procentų. Jis tada nuoširdžiai juokėsi iš mano atsakymo“ p.222

Keista, bet visa knyga lyg ir pateikia ką kitą. Bet, kaip sakoma, rašytojas rašo viena, skaitytojas mato kita. Svarbu, abu teisūs.

Antrą kartą tokios knygos neskaityčiau: ką gi joje dar atrasi, viskas pasakyta aiškiai, įsimenančiai, gal net per daug tiesmukai. Bet jei būtų Rasos de Silvos užrašų tęsiniai – griebčiau nedelsdama: tai nauja, smalsu, nuoga ir šiek tiek lietuviškai smagu: nes man jos gaila. Man atrodo, kad ir kaip jai pasaulis teka į sterblę, kad ir kaip ją myli jos Žigolo, vis dėlto – jai žiauriai nepasisekė, nes aš tikrai nenorėčiau būti jos vietoje, nenorėčiau kad mano mama ar sesuo būtų jos vietoj, draugė – lai, draugės kas kita, draugės kuo trenktesnės – tuo geriau. Bet… ji parašė knygą, tikiu, kad parašys dar ne vieną. Ir čia ji laimėtoja. Ji turi unikalią medžiagą knygoms – savo gyvenimą.

Šaltinis: https://erjote.wordpress.com/2014/11/20/de-silva-rasa-kaip-isgyventi-amziu-sanduroje/

Audrius Ožalas | Recenzija 15min Literatūra 

Rasos de Silva knygą „Kaip išgyventi amžių sandūroje“ (išleido „Kelionės ir pramogos“) sunku priskirti kažkokiai konkrečiai kategorijai. Ėmiau ją į rankas galvodamas, kad tai bus kelionių knyga, mat ji pristatoma kaip autorės įspūdžiai iš gyvenimo Lietuvoje, Airijoje ir Brazilijoje, tačiau pasirodė, kad pasakojimo erdvė čia ne tokia ir svarbi – autorė pasakoja, kaip galima atrasti save bet kokiomis gyvenimo aplinkybėmis, bet kurioje vietoje.

Rasos de Silvos gyvenimo užsienyje istorija prasidėjo, matyt, kaip ir nemažai lietuvių. Iširus šeimai, ieškodama būdų, kaip išgyventi viena su dviem vaikais, pedagogė iš Jonavos rajono Rasa nusprendžia išvykti užsidirbti pinigų vasarą į Airiją. Tačiau paaiškėjo, kad vasaros atostogomis gyvenimas Airijoje nesibaigs. Rasai neužteko pinigų grįžimui atgal ir ji liko ten ilgesniam laikui. Pedagogė, jogos mokytoja Airijoje dirba ne visai sau įprastus darbus – plauna indus smuklėje, dirba draudimo agente ir bando perprasti gyvenimo emigracijoje taisykles, kurios, kaip pasirodo, gali būti visai nesudėtingos. Tiksliau – visai nesudėtingos, jeigu žiūri į tai su šypsena ir bandydamas imti iš gyvenimo tai, ką jis tau duoda, nestokodamas saviironijos ir šilto požiūrio į kitus. 

Rasos gyvenimas dar kartą verčiasi sutikus savo meilę ir apsisprendus išvažiuoti gyventi į Braziliją. Nors tai turėjo būti kultūrinis šokas, Rasa ir prie braziliško gyvenimo būdo, visiškai svetimos kultūros prisitaiko puikiai, žiūrėdama į pasaulį plačiai atmerktomis akimis ir stengdamasi įžvelgti įkvėpimą net ir, atrodytų, nelabai reikšmingose smulkmenose. Nors šios knygos pavadinime rašoma „Namų šeimininkės užrašai“, iš tiesų į ką mažiausiai tai panašu – būtent į namų šeimininkės užrašus. Bent jau ne pagal stereotipinį įsivaizdavimą, kaip jie galėtų atrodyti.

Rasa pažįsta vietos kultūrą, daug bendrauja su vietos žmonėmis, keliauja, jos pasakojimas kunkuliuoja gyvybingumu ir sąmoju.  Jeigu galvojate, kad apie Braziliją ji rašys taip, kaip įprasta kelionių knygose, klystate. Nes čia galbūt ir nėra itin daug vietos papročių, kultūros, gamtos aprašymų, tačiau daug yra to, kaip tokioje tad svetimoje kultūrinėje terpėje jaučiasi būtent ji, kokios emocijos užvaldo, kas teikia džiaugsmą, o kas varo į neviltį ir kas padeda išgyventi.   Gūdžiausia giria yra ne miškas, o smegenys, kuriose tūno tavo pačios šešėliai – visa kita yra tik veidrodžiai Įdomios autorės įžvalgos apie tai, kuo skiriasi gyvenimas Brazilijoje nuo Airijos ar Lietuvos, kuo ypatingi žmonių tarpusavio santykiai (pavyzdžiui, apie moterų vietą šeimoje ji rašo taip: „Moters darbas Brazilijoje yra meilė. Jūs tiesiog susižavėję spoksote į savo vyrą, kaip gražiai jis kerta medį, cvaksite liežuviu, kaip jis gražiai groja gitara, ir pritardamos linguojate, kai jis apmoka sąskaitas. Viskas. Daugiau dirbti nereikia. Visa kita tik malonumas vakare“). 

Ne viskas Brazilijoje yra džiugu, ne viskas yra karnavalas ir paprastas gyvenimas saulėje. Rasa aprašo šoką, kurį teko įveikti gyvenant džiunglėse ir klimato ypatumus: „Braziliška žiema tai aršiau nei Sibiras, nes tu juk esi karštuose tropikuose, tikiesi iš gamtos kažkokio supratimo ir paguodos, o ne sausroje braškančių panagių ir paryčiais sustirusių pėdų. Imu suprasti, kad nebeturiu norų lūkesčių ar troškimų, tik laukiu lietaus“.  Tačiau Rasa sugeba įveikti ir tai, prisijaukina ir džiungles, vadovaudamasi filosofija, kad gūdžiausia giria yra ne miškas, o smegenys, kuriose tūno tavo pačios šešėliai – visa kita yra tik veidrodžiai.   Nebūtina trenktis į pasaulio kraštą, kad pamiltum save – konstatuoja autorė. Harmoniją, ramybę galime surasti ir nenukeliaudami tūkstančių kilometrų, svarbu gyventi žiūrint į pasaulį su nuostaba ir nesibaiminant pokyčių. Na, o puikiai surašyti Rasos kelionės per gyvenimą, kertant žemynus, įspūdžiai, tikiu, gali paskatinti ir skaitytojus drąsiau ieškoti savo laimės. 

Šaltinis https://www.15min.lt/naujiena/kultura/literatura/knygos-recenzija-rasa-de-silva-kaip-isgyventi-amziu-sanduroje-286-420992

 

Rašymo terpaijos seminaras | Rasa De SIlva
2019 vasaris 

Veda rašytoja, Metaforinio koučingo ir gyvenimo būdo terapeutė Rasa de Silva praeitą penktadienį vedė rašymo terapiją.

Šiltas, smagus ir atviras susitikimas maloniai nustebino dalyvius ir suteikė naujos patirties.

Po pažinties su Rasa De Silva, pabendravę tarpusavyje bei po pažinties su savimi, išsiskirstėme gavę net namų darbų.

Nuoširdžiai dėkojame, Rasa De Silva, už naudingą seminarą ir pažintį.

Knygų lentynoje dar viena nuostabi knyga tiesiai iš autorių rankų “Kaip išgyventi amžių sandūroje“

Iki naujų susitikimų Knygų namai Tenerifėje

ADRESAS

Puerto de Santiago,

Santiago del Teide, Tenerife

Susisiekite

5 + 8 =