Evelina Iljušonok

Būti kanariečiu su Saule RaMi

Vienas labiausiai mane sukrėtusių lietuviškų romanų buvo R. Gavelio „Vilniaus pokeris“. Tarp daugybės autoriaus filosofinių minčių buvo ir ši, kad mes, lietuviai, nemėgstame bendrauti, nesijungiame į bendruomenes, kad mes tarsi bijome, jog susidraugavus, atsivėrus, būsime išduoti, įskaudinti. Galvoju, kad su tokia rašytojo nuomone nesutiktų šio mano straipsnio herojė Evelina, atvažiavusi su šeima į Tenerifę atostogoms ir daugiau nei prieš septynis metus tapusi kanariete.

Šeima įsikūrė mažame Alcala miestelyje salos pietuose. Netrukus miestelyje kūrėsi vis daugiau lietuvių šeimų, o Alcalos lietuvių bendruomenės siela tapo Evelina.

– Tiesiog pasinaudojome savo draugų lietuvių praktika, – savo istoriją pradėjo Evelina, – Lietuvoje kaip tik baigėsi tikrosios žiemos, nebeliko žiemos pramogų, darbo tą kart turėjome nedaug, nusprendėme tą laikotarpį pagyventi šilumoje. Aš su sūnumi Ąžuolu atskridau į salą lėktuvu, o Vyčiukas (Evelinos vyras), pasikrovęs į automobilį visą mūsų kilnojamą turtą – dviračius, motorolerį, blenderius, puodus – atvažiavo iš paskos. Apžiūrėjome visus miestelius nuo Puerto Santiago iki Los Cristianos ir pagaliau pasirinkome Alcalą. Miestelyje jaučiuosi kaip sava, čia mažiau turistų, saugu ir jauku.

Taip, atvažiavę penkiems mėnesiams žiemoti, pamažu tapome „kanariečiais“. Mes atskridome sausio 13 –ąją, simbolinę Lietuvai dieną. Mums ji buvo ypatinga dar ir tuo, kad iš vakaro mūsų vienerių metų sūnus žengė savo pirmuosius žingsnius. Dabar jau jis svajoja gyventi Los Angeles mieste, net ir man yra pažadėjęs skirti kambarį savo namuose, jei aš nuspręsiu irgi ten kada nors apsigyventi, – juokiasi Evelina.

– Vaikai mūsų ateitis. Vyras Lietuvoje vasaromis veda vaikams stovyklas. Jie ten daug filosofuoja apie gyvenimą, jiems vedame naktines meditacijas, jogą, mokomės šokti zumbą, einame į žygius, gaminame maistą. Per pokalbius supranti, kokie protingi yra šiandienos vaikai, kaip jie samprotauja ir turi aiškią nuomonę apie daugelį dalykų. Esame turėję stovyklą su vaikais iš asocialių šeimų bendrai su kitais vaikais. Tai įvyko toks dalykas, kad keli paaugliai, kurie gyveno toksiškose šeimose, sukaupė savyje vidinį pasiryžimą ir paliko namus. Atvažiavo į miestą. Čia jiems padėjome rasti kambarį, jie pradėjo mokytis profesijos, jiems puikiai sekasi. Labai džiugina tokie vaikų pokyčiai.

– Tai išeina, kad vasaras leidžiate Lietuvoje?

– Taip, tarp birželio ir rugsėjo pabaigos, kol sūnui prasideda mokslai čia, saloje. Visuomet grįžusi stebiuosi, kokios gražios Lietuvos moterys, net pačiai kartais norisi labiau pasitempti. Kita vertus, labai stebina vartojimo mąstai Lietuvoje. Ir ritmas – toks pastovus bėgimas. Grįžusi į salą, pati visuomet pajuntu, kad reikia laiko grįžti į normalų, saikingą ritmą.

– O galėtum pasakyti, kad liksi „kanariete“ iki gyvenimo pabaigos?

– Man labai gera saloje, bet negaliu pasakyti kaip bus, be to, aš mėgstu keisti aplinką. Man patinka ritualai, bet kai jie tampa rutina, tai ženklas, kad kažką reikia keisti. Dažnai keliaujame po salas, visas esame apvažiavę. O vasaras, kaip minėjau, leidžiame Lietuvoje. Būtent čia aš pasikraunu energijos. Kaip medis šaknis. Čia mano gimtinė. Mano tėvai, draugai, artimieji. Nors dėka šiuolaikinių technologijų turiu savo ypatingą ritualą su mama – mes kasdieną kartu geriame arbatą. Svarbu tik, važinėjant po pasaulį, savo mylimus kavos puodelius su savimi turėti, – sako moteris.

Augant sūnui, jam pradėjus lankyti darželį, pas Eveliną atsirado laiko, kurį ji vis dažniau skirdavo jogos užsiėmimas. Taip nuo vienos moters prašymo pravesti jos šeimai individulius užsiėmimus, reikalas peraugo į savotišką komuną. Dabar žinia apie užsiėmimus eina iš lūpų į lūpas, užsiimti joga lietuviai renkasi ne tik iš Alcalos, bet ir aplinkinių miestelių.

– Evelina, mums susirašinėjant, paminėjai tokius žodžius; „Alkalos lietuvių bendruomenė“. Papasakok, prašau, apie ją.

– Alkališkiai! – su šypsena prabyla moteris. – Viskas prasidėjo labai spontaniškai. Su joga draugauju 13 metų, dirbu Lietuvos jogos asociacijoje ir jogos federacijoje. Vieni lietuviai, sužinoję, kad moku vesti jogą, pakvietė pravesti grupę. Vėliau kiti prisijungė. Po jogos mėgaujamės Shavasana, (Corpse Pose arbaMritasanayra hatha jogos ir šiuolaikinės jogos asana kaip mankšta, dažnai naudojama atsipalaidavimui užsiėmimo pabaigoje. Tai įprasta poza praktikuojant jogos nidros meditaciją ir svarbi atkuriamosios jogos poza). Visi atsipalaiduojame su garsų terapija. Eigoje pasiūlau vis naujų priemonių. Susitikame net ir rytais, kai nevyksta joga. Kasdien pradėti pusę devintos ryte – griežta taisyklė. Taip pradėjome kilnoti svarstį (kettelbell) ir po svingavimo su svarsčiu gaivios maudynės. Vėliau, po užsiėmimų kartu einame gerti kavos ar arbatos. Pasikalbėti. Turime savo ritualus. Kiekvienas žmogus bendruomenėje atsineša savo energetiką ir pagal tai kuriasi, tai kas turi susikurti, todėl ir formatas yra kintantis. Aišku yra sezoniškumas. Balandį visi po truputį išskrenda Lietuvon, spalį – mūsų vėl daugėja. Banguojame tarsi vandenynas: potvynis – atoslūgis.

Sezono metu mano jogos erdvė atvira renginiams, kur vyksta Lila žaidimas, reiki gydymai, įvairios kūno judesio dirbtuvės, masažai ir kita, o balandžio mėnesį, kai turistų kiek mažiau vyksta jogos stovyklos. Vasarą, kai būnu Lietuvoje taip pat organizuojame įvairius renginius ir stovyklas. Viskas vyksta savaime, spontaniškai ir su džiaugsmu.

Kita vertus, pradėjau jausti, kad tampu tarsi terapeutė. Kalbuosi su žmonėmis, jų išklausau, nes mums visiems labai reikia išsikalbėti. Labai gerai jaučiu, kaip pas juos šeimose. Privačiose kūno, proto, emocijų gyjimo sesijose taikau Tetha healing techniką, Sedonos paleidimų metodą. Niekas mūsų nuo vaikystės gi nemokė, kaip rūpintis vienas kitu, arba, tarkime, apie emocinę švarą. Jau daug metų su vyru rengiame stovyklas vaikams, kuriose būtinai kalbame tokiomis temomis; koks turi būti tobulas vyras ir kokia turi būti tobula moteris. Saugau įrašus iš stovyklų, kaip tais klausimais samprotauja aštuonmečiai. Tikrai tarp jų yra „auksinių protų“, bet ne visiems pasiseka, kitiems reikia susimokėti.

O dabar mes esame dideli vaikai. Įsivaizduokime stiklainį su marinuotais agurkais. Marinate randasi visos mūsų ankstesnės patirtys, kol gyvename su mama, su tėčiu. Mes automatiškai elgiamės taip, kaip mūsų tėvai. Aš gi tiesiog atsukau stiklainį ir išpyliau seną marinatą. Mirkiau save tarsi agurką švariame vandenyje, kad išsivalytų senojo marinato skonis. O tuomet jau kūriau savąjį: kokia aš norėčiau būti ir kaip reaguoti į visas situacijas. Todėl joga man yra kūno pažinimo menas ir emocinė harmonija. Dar matau, koks mokytojas yra mano sūnus. Kartą jis ten kažko nedarė, neklausė, o paklaustas, kodėl taip elgiasi, atsakė man: „Noriu pasižiūrėti, kokia tu ragana tampi, kai supyksti“. Iš tiesų vaikas tai nekaltas dėl mano emocijos ir mano reakcijos. Čia yra viskas apie mane. O jis tokiu būdu mane treniruoja. Iškart supratau, kad pati turiu mokytis atpažinti ir draugauti su savo emocijomis.

Mūsų mažos bendruomenės pasisėdėjimuose pasidalinu savo praktika, savo įžvalgomis ar taikomais metodais. Gaunasi, kad padedu kitam asmeniui, kitoms šeimoms ir jie kažką iš to pasiima į savo šeimą. Ir tuomet kažkas vyksta pas juos, keičiasi. Galvoju, turbūt ne veltui visa tai darau.

– O kiek yra dabar lietuvių Alkaloje?

– Jau nemažai, – skaičiuoja Evelina. Atvažiuoja atostogoms. Patinka miestelio jaukumas ir kitąmet vėl grįžta arba, jau žiūrėk, ir nusiperka čia būstą. Sūnaus klasėje dabar mokosi jis (Ąžuolas), Meilė, Adomas ir Lukas. 4 lietuviai iš 19. Man pačiai smagu, kad lietuvių alkaliečių daugėja. Technologijos leidžia dabar dirbti nuotoliu. Tenerifėje labai išplaukia laikas, dar daug neįvykusių susitikimų, kurie dar nežinia į ką peraugs.

– O tau neatrodo keista, kad vis daugiau lietuvių sąmoningai parduoda namus Lietuvoje ir keliasi gyventi į salą?

-Taip jau mes lietuviai pripratę – prie savo žemės ploto. Bet kai atvyksta čia, pamato, kad ir kiti lietuviai saloje gerai gyvena, atsiranda drąsos priimti tokius sprendimus. Bet turi patikti paprastumas. Čia mes labiau žiūrime į gyvenimo kokybę, o ne į išorės blizgučius. Čia paprasta ir patogu gyventi. Ir rūpintis sveikata, nes pirmoje vietoje yra sveikata. Svarbu nepulti į fanatizmus.

Labai ilgai kalbėjomės su Evelina kaip tausoti savo sveikatą, apie įvairias praktikas ir net fanatizmą jomis užsiimant, apie meditacijas ir dvasingumą. Visko ir neprisiminsiu.

– Evelina, kur visos tos praktikos veda? Link menamo „nušvitimo“?

– Kas yra nušvitimas? Man tai reiškia – skleisti vidinę šviesą, nušviesti kitam kelią. Ne tai, kad tarkime, nuvažiavęs į kalnus, sėdėjo oloje ir „nušvito“. O kas toliau? Man labai džiugu, kai ateina į praktikas žmonės ir po jų lankymo, keičia savo gyvenimus į šviesesnę versiją. Taip buvo su dviem merginomis pas mane: po arbatos valandėlių, po užsiėmimų pakrantėje jos nuėjo ir baigė jogos mokytojų kursus. Jos tai tikrai galima sakyti nušvito keisti gyvenimo kokybę ir prioritetus. Dabar jos ves ir kitus žmones link nušvitimo. Labai džiugu, kad vienokiu ar kitokiu būdu mes vieni kitiems padedam įžiebti šviesos džiaugtis, šviesos kurti, šviesos gyventi.

Kaip žmonės kuria ritualus savo gyvenime?

– Nebūtina važiuoti į stovyklas, retritus tolimiausiose šalyse, kad išmokti ritualų, kaip dabar madinga. Mano mylimiausias – rytinis arbatos puodelis su mama per video skambutį. Aš turiu ritualą, kai yra jaunatis arba pilnatis. Patogiai atsisėdu prieš naktinį dangų, užsidegu žvakutes, smilkalus, grožiuosi dangumi. Man ritualas yra jogos pamokos. Kažkam – maudynės vonioje, su žiedlapiais, putomis, patinkančia muzika. Mes kaip tik diskutavome, kuo skiriasi ritualas nuo rutinos.

Kartais pasitaiko, kad ritualai pavirsta rutina, bet tai nėra blogai. Manau vyrams patinka kitokie ritualai, tarkime pabūti su draugais. Gal kažkoks moto turas. Aš ir pati turiu ritualą kartą per savaitę važiuoti su motociklu, kai šviečia saulė.

Kalėdos, Velykos, Kūčios tai jau lietuviškos tradicijos. O atsiradus vaikui, jos įgavo dar daugiau prasmės. Tai va, vaikas padeda kurti šventes, nes norisi ir jo įsijungimo. Susikūrėme savo šventes. Kai viskas į tą šeimą susiveda, kai svarbiausia yra šeima, toks kaip pamatas, ir tada viskas šeimoje spinduliuoja. Visomis kryptimis, nes vienas žmogus visada mažiau patraukia, negu šeima gali. Ritualu gali pavirsti muzikos klausymas, tapyba, eilėraščių rašymas. Bet kokia kūryba, – dalinosi mintimis Evelina.

– Evelina, iš mūsų pokalbio supratau, kad daug laiko praleidi su moterimis. Tai klausimas būtų toks, ar galėtum kaip nors apibūdinti, kas yra moteriška logika? Kad jau mes esame truputėlį raganos su savo ritualais, tai jos tikrai turi kažkokią logiką. (Čia aš pradėjau savo anketos klausimus)

– Man moterys su logika nesiasocijuoja, nes man moteris asocijuojasi su jausmu, su pajautimu, o su logika kažkaip ne. Logika čia vyrų bruožas. Aišku, kiekvienas mes turime savo vidines vyrišką ir moterišką puses. Kuri labiau aktyvi, ten ir nuves. Kokia logika? Niekas negali paaiškinti moters. Net pati moteris negali paaiškinti. Man moteris yra jausmų puodynė. Moteris yra sumani. O gal tai tik iliuzija. Moters logika tame, kur ir kaip tuos jausmus išreikšti.

– Visai neseniai žinute man parašei kažkokius burtažodžius –„dabar gilinamės į Solar Plexus energetinį centrą. Kas tai? Ką jūs ten veikiate ant tų stogų Alkaloje?

– Kadangi turiu nuolat ateinančius žmones ir žinau, kad tuo laikotarpiu tie patys žmonės bus, darome kelionės per savo energetinius centrus kursą. Mokomės išlaikyti balansą tarp teigiamų ir neigiamų centro pusių. Tai padeda atrasti vidinės galios daryti daug dalykų su džiaugsmu. Sportuoti, dirbti, kepti pyragus. Įvyksta transformacijos.

– Koks tavo nenaudingiausias talentas?

– Nenaudingiausias talentas? Aš galvoju, kad visi talentai labai naudingi. Būti „lazy“ irgi talentas, – juokasi Evelina.

– Kas tau gyvenimą daro geru?

– Gyvenu gerai susikurdama savo ritualus. Aišku, kažkokio didelio streso, praradimo metu juk negali sau sakyti, kad čia va dabar įsijungs mano vidinė saulė, nes man tiesiog liūdna. Ir aš leidžiu sau liūdėti. Tarkime tris dienas. Neleidžiu sau liūdėti pusę metų. Duodu sau terminą. Po to seka grįžimo laikas su skania arbata, žvakėmis, maudynėmis, pasivaikščiojimu, sąmoningu kvėpavimu, pasivaikščiojimai gamtoje, miške. Gamta labai gydo.

– O kokius nuotykius dar norėtum patirti gyvenime?

– Nuotykiai man labai patinka ir nuotykius negali suplanuoti. Jie tiesiog vyksta spontaniškai. Man patinka keliauti. Mes dažnai su kemperiu keliaujame po žemyną. Ir man gyvenimas yra kaip nuotykis. Aš priimu gyvenimą kaip nuotykį.

Man patinka spontaniškumo jėga. Nesu tokia labai planuotoja Nr. 1. Ne, tikrai ne. Pas mane daug laisvės. Aš kaip upė. Tegu kartais būnu rami, kartais stipri ir kaip ten užneš, ar ant akmens ar bebrų užtvankos, taip su upe ir bus.

Man 35 ir iš patirties matau, kad visada yra geriau į situacijas reaguoti lengvai ir paprastai, negu sunkiai ir stipriai. Su ta vidine šviesa kaip puta atsiduodu visiems gyvenimo nuotykiams.

Taip pat būna momentų, kai žaidžiu žaidimus. Tuomet viskam sakau „taip“ ir žiūriu, kur mane tai nuves. Tiesiog leidžiu sau patirti, leidžiu sau būti, leidžiu sau atsiduoti.

– Jei kurtum savo asmeninį herbą ir vėliavą, kas jose būtų vaizduota?

– Būtų pavaizduota gyvenimo spiralė. Aš matau gyvenimo spiralę su daug saulės spindulių.

– Tavo nuomonė, ką gyvenime turi išbandyti kiekvienas žmogus?

– Kiekvienas žmogus? Mes darome dalykus, bet kartais nepakankamai neriame į gylį. Manau išdrįsti nerti į gylį.

– Į gylį ir į aukštumas?

– Į gylį. Daug ką darome labai paviršutiniškai. Tą pačią kavą gerti ir pyrago gabaliuką galima tiesiog suvalgyti. Arba dėti į burną, užmerkti akis ir jausti kaip pražysta, kaip spragsi, kaip skleidžiasi skoniai, kas darosi su tekstūra. Tame ir esmė, kad mes labai skubam, darom labai daug ir paviršutiniškai, bet reikia duoti net ir kasdieniniams dalykams galimybę „pražysti“.

Išmokti atsiprašyti. Nuoširdžiai. Pradėti nuo artimų žmonių. Galbūt labai paprasta atsiprašyti svetimo. Sunkiau artimųjų: vyro, žmonos, vaiko, mamos, tėčio. Ne visada mūsų santykiai su tėvais buvo tokie geri. Buvo metas, kad man atrodė, kad jie elgėsi netinkamai, kol neatsirado mano pačios šeima. Tuomet jau suvokiau, kad jie viską darė mano labui. Taip kaip mokėjo, kaip suprato.

– Evelina, ko paprašytum pas norų išpildytoją, su sąlyga, kad tie norai nebūtų surišti su tavimi pačia?

– Taikos. Visus savo užsiėmimus užbaigiu žodžiais „shanti shanti shanti“ (taikos, taikos, taikos). Visatoje, mūsų planetoje ir patiems su savimi.

– Iš kur žemėje atsirado žmogus?

– Iš šviesos. Mes esam žvaigždės žemėje.

– Ar turi slaptą brangenybių dėžutę? Gal širdyje ir ką slepi joje?

– Širdies brangenybių dėžutėje – nuoširdumas, paprastumas, atvirumas, vidinė šviesa. O jeigu, materialioje dėžutėje, – susimąsto Evelina, – nesu prisirišusi materialiai, jei kažkam patiko mano žiedelis, aš tai galiu nusimauti ir padovanoti, kaip ne kartą padariusi. Patinka dovanoti. Laisvai atiduodu. Juk gera daryti laimingą žmogų kažkokiu tai būdu, galbūt ne materialiu, galbūt tiesiog pradžiuginti jį vienu skambučiu. Tai deimantai, vidinės dėžutės brangenybės, kai matau, kad jam pagerėjo ir man pagerėjo, nes ne veltui skyriau savo laiką. Taip vidinė brangenybė yra laikas. Pats didžiausias turtas yra laikas. Kas svarbiausia mums? Sveikata ir truputėlis laiko, kai mes jo nebeturime.

– Visą laiką klausiausi tavęs ir galvoju: Viešpatie, žmogus ateina ir pats pasakoja man dalykus apie tai, kokius klausimus buvau jam paruošusi. Tu telepatė? – juokiuosi.

– Taip, esu. Darau išvadą. Ne tu pirma sakai, kad nuspėju eigą iki kažkam atsitinkant.

– Priešpaskutinis klausimas, nors atsakymai jau nuskambėjo: jei galėtum pasidalinti savo laime, sėkme, sveikata ir panašiai, kurių mums buvo suteiktas ribotas kiekis visam gyvenimui, ar pasidalintum? Kas tave galėtų paskatinti tą daryti?

– Aš net pradedu galvoti, kad čia yra mano misija. Padėti savo aplinkai, tokiai, kokia ji yra aplinkui, žiūrėti į viską šviesiau, paprasčiau, ne taip sudėtingai. Nes kartais taip žiūrim sudėtingai į dalykus, kad nematom esmės. Prarandame gyvenimo džiaugsmą ir lengvumą.

Aš tikiu Visata. Visata sudėlioja viską lengviausiu ir geriausiu mums budu, nors kartais tik vėliau tai suprantame. Bet jeigu mes turime vidinės jėgos ir valios daryti dalykus, tai turėtume padaryti ir nelaukti kol viskas savaime išsispręs. Galime būti ramūs ir saugūs. Tikrai. Mano pačios gyvenimas yra kaip atsakas, kaip pasaka, galiu patvirtinti, nes viskas vyksta taip, kaip noriu. Aš turiu kažkokią tai viziją, bet neprisirišu prie konkretaus rezultato. Ir tai įvyksta, susidėlioja aplinkybės. Viskas vyksta tinkamu laiku, tinkamoje vietoje, man palankiausiu būdu ir aš tai labai stipriai jaučiu ir aš tuo tikiu. Čia turbūt yra pagrindinė mano stiprybė.

– Evelina, parašei „atlinguosiu savo mylimu keliu“. Tad apie savo mylimus kelius truputėlį.

– Man patinka keliai, kurie yra gražūs, vingiuoti. Jais keliauji lėčiau, bet juk gražu, smalsu, kas gi už posūkio. Ką ten pamatysiu? Ir sustoju, ir grožiuosi. Nesvarbu, kad turiu susitikimą su Saule. Jos tiesiog atsiprašysiu už vėlavimą.

Leiskite sau sustoti.

Linkėjimai iš Alcalos – Dievo užančio.

Kalbėjosi Saulė RaMi