Vos išvydęs ją Šv. Morkaus aikštėje jis įsimylėjo. Kai pamatė antrąkart po metų – sumojo, jog tai likimas. Jis beveik nekalba angliškai; ji – išsiskyrusi amerikietė, virtuvės šefė, mokanti tik kulinarinę italų kalbą. Marlenai atrodo, kad ji nebesugeba artimai bendrauti, kad jos širdžiai svetima romantinė meilė. Bet praėjus keliems mėnesiams po jų pažinties, ji ryžtasi parduoti namą Sent Luise ir iškeliauja į Veneciją ištekėti už Fernando – „nepažįstamojo”, kaip jį vadina – ir gyventi tame skausmingai mylimame mieste, kur jie susipažino.
Būsimajai nuotakai tenka priprasti prie naujų namų, jų ritualų ir papročių… O pasiekti tobulybę nelengva. Fernandas – užsidaręs pesimistas, Marlena – nepataisoma optimistė. Jam atrodo, kad jos lūpdažiai per ryškūs, o gaminami valgiai – per įmantrūs.
Tačiau neįkainojamomis virsta tos valandėlės, kai Venecija atveria jai savo glėbį: cukrumi kvepiančias pasticceriè, šešiolikto amžiaus palazzi, dangaus mėlio Adrijos jūrą, o kur dar būsimosios vestuvės senoje akmeninėje bažnytėlėje…