Šios senovinės poemos apie dangų autorius turėjo laimę dangų matyti kitaip negu mes – neužgožtą miesto šviesų ir smogo. Gal dėl to jo aprašomi žvaigždynai – Slibinas ir Lokė, Avinas ir Delfinas – iškyla kaip kosminė tikrovė, o ne atsitiktinės, šiandien nieko nesakančios konfogūracijos. Kadaise įprastas mokslo ir poezijos derinys mums atrodo egzotiškas, bet kas gi galėtų net ir šiandien išvengti poezijos, kai prabyla apie žvaigždes?