Nuo šiol aš gyvensiu ilgai ir laimingai, pažada sau Mija trečiosios knygos pabaigoje. Bet taip nebūna – net ir princesėms. Mijos laukia nelengvas išbandymas: žiemos atostogos Genovijoje, kur ji, užuot pramogavusi kaip visi jos draugai, priversta atlikti begalę varginančių, kartais net labai nuobodžių priedermių, o kas užvis blogiausia – visą mėnesį praleisti toli nuo to, kuriam skyrė savo širdį.

Miją kamuoja abejonės, ar tas, kurį ji myli, tikrai atlygina jai tuo pačiu, juk vaikinai tokie neperprantami, tiesiog kitokios rūšies padarai, ir niekad nežinai, kada jie gali nusižiūrėti dailesnę ar gabesnę panelę. O jei dar pati princesė jaučiasi esanti beviltiška nevykėlė… Maža to, ji turi senelę, kuriai, kad ir tobulas, bet nekilmingas „tas vaikinas“ nieku gyvu negali įtikti – ji stengsis trūks plyš įpiršti dukraitei tikrą princą…