P. Coelho nuo jaunų dienų negalėjo pasigirti nuobodžia monotoniška kasdienybe. Jau paauglystėje trejus metus leido beprotnamyje, kuriame buvo apgyvendintas pernelyg susirūpinusių tėvų. Mat, šie pakraupo, kai racionalių inžinierių palikuonis nusprendė tapti rašytoju suveltais plaukais ir akiniais keistai pupsančiais ant nosies (taip tuo metu Paulo Coelho įsivaizdavo tikrą rašytoją).