Vytautas Martinkus (g. 1943) atstovauja tų Lietuvos rašytojų kartai, kurių biografijos atspindi sudėtingus laikus ir sumišusias ištikimybes. Septintajame dešimtmetyje pradėjęs mokytis inžinerijos, pradėjo rašyti ir apsakymus (pirmasis jų rinkinys išėjo 1969 m.). Pasukęs į filosofiją, daug labiau politizuotą sritį, 1981-aisiais apsigynė daktaro laipsnį. Vėliau dėstė filosofiją,  1977 m. įstojo į Komunistų partiją. Sovietmečiu ėjo įvairias vadovaujančias pareigas Rašytojų sąjungoje, 1990–1991 m. –  didžiausių politinių sukrėtimų metais – buvo jos pirmininku. Atkūrus nepriklausomybę, liko universiteto profesoriumi ir buvo apdovanotas didžiausiais ir sovietinės, ir nepriklausomos Lietuvos literatūros apdovanojimais(įskaitant ir Nacionalinę kultūros ir meno premiją 2018 metais).