Sugrįžimas namo | White Karen

Gal žmogui skirta mylėti tik kartą. Jei progą praleidi – viskas. Kitos nebegausi. Gali sukiotis aplinkui laukdamas, kada toji tavo meilė atsilaisvins, ir tikėtis, kad atsiliepdama vėl tave pamils, bet tai būtų tik atsitiktinumas.

Būdama dvidešimties Kesė Medison iš gimtojo Džordžijos miesto Voltono išvyksta į Niujorką, stropiai dirbdama susikuria puikią karjerą ir iš naujo atranda save. Tačiau po penkiolikos metų vieną naktį telefono skambutis primena viską, ką taip uoliai stengėsi pamiršti. Ji grįžta į mieguistą Džordžiją pabūti su mirštančiu tėvu, vis dėlto labiau nei tėvo netekties bijo susitikimo su seserimi, kadaise ištekėjusia už Kesės vaikino. Jauna moteris tvirtai pasiryžusi grįžti į Niujorką, bet po tėvo mirties paveldi vaikystės namus, dukterėčias ir sūnėnus pamilsta labiau nei įsivaizdavo, o Voltone pasijunta esanti kaip namie.

Tačiau vėl viskas virsta aukštyn kojomis. Grumdamasi su užmiršto draugo sužadintais jausmais ir netikėta grėsme šeimai, kurią kadaise paliko, ji palengva suvokia, kad norėdama gyventi toliau nebeturi bėgti nuo savęs. Jausmingas, bet šmaikštus ir kiek padykęs romanas apie namų trauką, apie šeimos ir artimųjų galią, apie tai, kad prisiminimai gali atvesti prie nuostabiausių atradimų, ir apie meilę, kuri nėra tik atsitiktinumas.