Audioknyga | Vakarų fronte nieko naujo, Erich Maria Remarque

1933 m. ši ir kitos autoriaus knygos nacių buvo uždraustos ir viešai deginamos, o pats autorius nuolat persekiojamas, melagingai tvirtinant, kad jis yra žydiškos kilmės. Autorius išgyveno pačius dramatiškiausius XX a. pirmos pusės istorinius įvykius ir šią patirtį sudėjo į knygas, kuriose įvykiai nevyniojami į herojiškus romantinius marškinius, bet atskleidžiami natūraliai, atvirai, įtaigiai ir taikliai.

„Ši knyga nėra nei kaltinimas nei išpažintis. Ji tik mėgina papasakoti apie kartą, kurią pražudė karas, apie tuos, kurie tapo jo auka, net jeigu ir išvengė jiems skirtų granatų,“ – taip Erich Maria Remarque pradeda vieną žymiausių savo knygų „Vakarų fronte nieko naujo“.

Tai pasakojimas apie Pirmojo pasaulinio karo, kuris vaizduojamas kaip visos „prarastosios kartos“ egzistencinė tragedija, karių kasdienybę. Knygoje nėra atskleidžiamos politinės, istorinės ar socialinės to laiko realijos, autorius sąmoningai palieka jas nuošalyje ir visą dėmesį sutelkia į paprasto žmogaus likimą, jo būsenas ir emocijas. Karą atskleidžia eilinio kareivio Pauliaus Boimerio akimis.

Autorius be romantikos ir heroizmo kalba apie kareivių baimę, nuovargį ir alkį. „Fronto siaubas kažkur prasmenga, kai tik nusigręžiame nuo jo, ir mes stengiamės įveikti jį, krėsdami nepadorius ir piktus juokus; jei kas miršta, tai apie jį sakoma, kad jis užraukė subinę, ir tokiu tonu kalbame apie viską. Tai gelbėja mus nuo pamišimo. Kol mes taip į viską žiūrime, galime priešintis.[...] Ir aš žinau: visa tai, kas dabar, kol mes esame kare, nugrimzta sieloje kaip akmuo, po karo vėl iškils, ir tik tuomet prasidės kalba apie tuos daiktus, ir nuo tos kalbos priklausys gyventi ar mirti“.

Ši knyga nėra tik apie Pirmąjį pasaulinį karą, ji apie jaunus žmones kare. Nesvarbu kada, kur ir kaip, jis visur ir visada griauna žmonių likimus ir viltis. Tai ypač svarbu prisiminti bei kalbėti apie tai šiuolaikiniame pasaulyje ir nuo tos kalbos priklausys gyventi ar mirti.