„Mano išgalvota šalis“ – tai beribė meilė ir nostalgija. Išmintimi ir sąmoju persijoti jausmai, prarastos laimės liūdesys, klajokliškas svetimšalės gyvenimas. Prisiminimai apie Čilę tapo realia ir fantastiška šalimi tuo pat metu; stojiškas ir svetingas kraštas, kurio vyrai – mačistai, o moterys – tvirtos ir įsikibusios į žemę. Bet tai dar ir jos vaikystės paveikslai: grakščiai atgaivinti, jie dar sykį pavaizduoja savotiškos jos šeimos gyvenimą, senelių namą, valgymo apeigas, neištikimybės istorijas… ir vaiduoklius, kurie visuomet ją lydėjo.

Čiliečiai, šiaip jau drovūs ir draugiški, virsta laukiniais, vos tik pagriebia vairą į rankas: lenktyniauja, kuris pirmas privažiuos iki artimiausios raudonos šviesos (…)

Vyriškis, išsiplovęs lėkštę, iš kurios pats valgė, manosi padedantis žmonai ar motinai ir tikisi už tai būti garbinamas.

Mums, čiliečiams, patinka laidotuvės, nes mirusysis mums jau ne varžovas ir nebeapkalbės mūsų už akių.

Man yra pridovanota tiek paveikslų ir keramikos dirbinių, kad garaže nebetelpa automobilis.

Mano tautiečiai (…) pirmieji išsiaiškino, kad taškas G yra moters ausyje ir ieškoti jo kur nors žemiau – tik gaišti laiką.