Audioknyga | Lietuviai prie Laptevų jūros, Dalia Grinkevičiūtė

Tai į keliolika užsienio kalbų išverstas kūrinys, šiemet pristatytas ir Londono knygų mugėje. Vienas britų leidėjas šį kūrinį pavadino įrodymu, kad filosofo ir psichologo Viktor Frankl knygoje „Žmogus ieško prasmės“ iškelta idėja, kad žmogus privalo turėti viltį išgyventi ir norą iš tikrųjų gyventi, yra tiesa.

1941 m. Dalia Grinkevičiūtė, kai jai tebuvo 14 metų, kartu su motina ir broliu buvo ištremta į veik negyvenamas šiaurines Rusijos žemes. Jos tėvas buvo atskirtas nuo šeimos ir išvežtas į Šiaurės Uralo lagerį, kuriame mirė iš bado. 1949 m. autorei pavyko pabėgti į Lietuvą kartu su sergančia motina. Kaip tik tada, grįžusi Lietuvon, dar jauna 22-23 metų mergina, parašė Atsiminimus. Pasakojimą užrašė ant atskirų popieriaus lapelių ir sudėjusi į stiklainį užkasė į žemę, bijodama vėl būti suimta. Vėliau Dalia Grinkevičiūtė vis tik buvo sugauta ir vėl ištremta. Grįžusi į Lietuvą savo anksčiau rašyto ir po žeme paslėpto teksto neberado (jis atsitiktinai rastas vėliau), todėl savo tremties patirtį aprašė iš naujo – „Lietuviai prie Laptevų jūros“.

Dalios Grinkevičiūtės pasakojimas nėra vien tik dokumentinis, faktais pagrįstas tekstas apie tremtinių gyvenimo sąlygas bei įvykius, jame gausu apmąstymų ir refleksijos, emocinės įtampos. Tai merginos, išgyvenusios tremtį, aštrus ir tikras pasakojimas apie savo patirtį, žmogaus orumą ir jo išsaugojimą kritinėse situacijose. Jos pasakojimas aktualus ne tik istorinę realybę tiriantiems, kaip istorinių faktų atspindys, bet ir kiekvienam, ieškančiam būties prasmės, kaip bendražmogiškos patirties šaltinis. „Yra įvairūs pasipriešinimo būdai: Išgyventi, kai tu turi numirti. Atsiminti, kai privalai užmiršti. Mąstyti, kai privalai nemąstyti. Pastebėti, kai privalai nepastebėti. Stengtis sužinoti, kai liepiama nežinoti“. (iš Dalios Grinkevičiūtės „Atsiminimų“)

Įtaigią ir tikrą jaunos merginos patirtį, įgasindama Audioknygą, jautriai perteikė nuostabi aktorė Birutė Mar.