Immanuelio Kanto (1724–1804) sukeltoji mąstymo revoliucija buvo nutaikyta į klasikinio filosofavimo pagrindus. Tačiau paaiškėjo, kad Kantas daro abejotiną bet kokią filosofijos sąsają su žmogaus tikrove. Pažadėtas, bet nesuręstas naujosios metafizikos rūmas šiandien atrodo tokia pat iliuzija kaip ir daugelio kitų revoliucijų pažadai.

Šioje knygoje Kantą mėginama perskaityti kitaip – ne kaip utopinio projekto autorių, bet kaip praktinį mąstytoją, apžavėtą savo paties idėjų perversmingumo. Išryškinti Kanto praktinės filosofijos praktiškumą – vienas patraukliausių iššūkių šiandieniam Karaliaučiaus filosofo interpretatoriui.