Leisdami laisvai veikti diachroninės rekonstrukcijos vaizduotei tartume, kad rašydamas „Kalnai ant kalnų, ė ant tų kalnų…“ Antanas Baranauskas sueiliavo Himalajų Lietuvą, nes poezija slaptu būdu „atsiminė“ indoeuropiečių protėvynę.

Tačiau ši knyga atsisako tradicinės literatūros istorijos puoselėtų ketinimų „stebuklingu būdu“ it gyvą atkurti klasiko asmenį ir pateikti pavyzdinę jo kūrybos apžvalgą. Apie poeto gyvenimą ji kalba kaip apie tekstą, kurio rišlumą lemia skaitymo pastanga. Todėl dėmesys tenka ligšiolinių skaitymų, interpretacijų kritikai, jų įtrūkių ir vidinių prieštaravimų paieškai.