Gvidas Latakas | Lokenos

Gvido Latako eilėraščiuose nuolatos kinta rakursai, gaivalingai sujuda stichijos: dailė padeda poezijai, poezija – dailei.

Kalba dažnai rupoka, naši, artėja prie šnekamosios. Iš eilėraščio į eilėraštį keliauja bibliniai, istoriniai herojai. Jie, atsidūrę eilėraščio jėgos lauke, natūraliai iškyla, praturtina autoriaus sumanymus. Poeto kūriniai primena iš tvirtų sąsparų suręstą, anot jo paties, budinką, palocių.

Riedėte rieda išsamūs ir kartu – geros kraujotakos pasakojimai. Tokių eilėraščių knygos – didžiulė retenybė šiuolaikiniame iššvaistytų vertybių pasaulyje.

Vytautas Stulpinas