Apie autorių
Knutas Hamsunas (Knut Hamsun; tikroji pavardė – Pedersen) gimė Lome, šiaurės Norvegijoje. Jis buvo ketvirtas iš septynių prasiskolinusio siuvėjo vaikų. Keturiolikos metų jis jau buvo susiformavusi asmenybė, pasiryžusi kovoti su visais gyvenimo smūgiais, tačiau lengvai šiam žmogui niekas neatiteko. Darbas, ligos, nepritekliai, pagaliau badavimas lydėjo jį iki pirmojo literatūrinio triumfo valandos. Tik šešiasdešimties metų būdamas, rašytojas susilaukė pasaulinio pripažinimo - jam buvo suteikta Nobelio premija (1920).

Aštuoniolikos metų jis tėvo pageidavimu mokėsi batsiuvio amato ir kaip tik tuo metu pradėjo rašyti. Vėliau K. Hamsunas praleido kelerius metus Amerikoje, kur jau buvo išvykęs laimės ieškoti brolis Peras. Ši kelionė užgrūdino būsimąjį kūrėją, nes Amerikoje jam teko būti ir bedarbiu, ir benamiu, reikėjo dirbti ir pašte, ir prekyboje, ir statybose, tiesti tramvajaus bėgius ir pagaliau – dirbti derliaus nuėmimo darbus. Grįžęs tėvynėn rašytojas apibendrino Amerikos įspūdžius veikale Apie moderniosios Amerikos dvasinį gyvenimą (1889) ir ją vertino nepalankiai. K. Hamsuną kaip vieną žymiausių norvegų rašytojų išgarsino jo romanai Badas (1890) ir Panas (1894).

Rašytojas visuose kūriniuose rėmėsi tuo, ką pats išgyveno, savitai sujungdamas patirtus įspūdžius ir fantaziją. Jo pirmiesiems darbams būdingi atstumti, klajokliški, agresyviai nusiteikę prieš civilizaciją personažai, tačiau brandesnė kūryba pakeičia juos į melancholiškus, susitaikiusius su jaunystės praradimu veikėjus.

Tikriausiai didžiausia K. Hamsuno klaida buvo nesąmoninga simpatija Vokietijai, todėl karo metais jis suartėjo su naciais, o vėliau buvo kaltinamas kaip Norvegijos okupacijos (1940) šalininkas. Iš tiesų tik dėl senyvo amžiaus (ėjo jau devintą dešimtį) po karo jo pasigailėta – vietoj tėvynės išdavystės jam buvo pateiktas lengvesnis kaltinimas, jis buvo pripažintas psichiškai nesveiku ir atsipirko pinigine bauda. Likusius metus gyveno skurdžiai.