…kurio nieks nemylėjo | Saja Kazys

Šis pasakojimas apie septynerių metų berniuką Sigitą, kuris, suaugusiųjų nuskriaustas, trokšta tapti gudrus ir stiprus, kad galėtų jiems atkeršyti, arba geresnis už juos, kad galėtų sugėdyti.

Ir knygos gale visų lauktas stebuklas pasirodo esą sena girnapusė. Visą šios minties filosofinę prasmę išreiškia akmenų daktaro, profesoriaus Vaclovo Into pasakyti žodžiai: „Juk visi tie medžiai, paukščiai, bitės, gėlės... pagaliau mes patys, mano lazda ir mano barzda - viskas iš to paties akmens, iš tos pačios materijos!“. O būties prasmę tai materijai suteikia meilė.

Knygoje vyrauja aiškus blogio pasaulis (nesirūpinimas vaiku, nužudymai, apgavystės, muštynės...). Tai pasakojimui suteikia įdomių scenų.

Pagrindinis šios istorijos veikėjas Sigitas labai anksti pradeda pažinti pasaulį. Realistinės jo elgetavimo, pabėgimo nuo socialinių darbuotojų, kovos dėl išlikimo scenos prikausto skaitytojo dėmesį. Ypač išsamiai yra pasakojama, kaip po tėvų konflikto Sigitas užrakintas namuose praleido kelias dienas. Bulvių kepimas ant tam tikro laužo labai primena panašią Zuikos padūkėlio sceną. Norisi paminėti ir 2004 metais išleistą Bitės Vilimaitės knygą „Mergaitės istorija“. Bitės Vilimaitės knygos herojė Elzė, kaip ir Sigitas, saugoja mamos ir tėvo prisiminimą. Ir Sigitas, ir Elzė yra kūrybiniai vaikai. K. Sajos pasakojimo scenoje Sigitas skaito savo sukurtą eilėraštį, kuriame išsakyti laimę lemiantys dalykai: mama, tėvas, šunelis... Elzė iš Bitės Vilimaitės apysakos irgi jaučiasi tvirta, nes turi namus, nors juose ir negyvena. Mergaitė mąsto, kad ten ji gali slėptis nuo svetimų akių, turėti savo kampelį, kaip tas paukštis tvarkantis savo lizdą.