Miško pasaka | Mieželaitis Eduardas

Ąžuolo šakose, – girios tėvo, žaliaveidžio dievaičio Miškinio namai. Iš ten jis nužiūrėjo vienišą išdidžią gražuolę, tiesią kaip pati tiesa, – Ulijoną, po juo jiedu pradėjo vaikiuką, svarbiausią knygos herojų. Keistas vaikiukas išėjo: kojelės kaip šakaliukai, rankelės kaip pagaliukai, visas kietas it pliauskutė, tik skruostai panašūs į putnias bandeles. Štai į jas Medinukas ir gavo didžiausią motinos dovaną – dvi duobutes ir nepamainomą šypseną, kuri net juodžiausiomis akimirkomis nenyko nuo jo veido.

Mažas buvo vaikas, bet dideli žygiai jo laukė. Vos nuo žemės atsiplėšęs turės kibti į darbą. Turės jis sutramdyti sukčių malūnininką, susidėjusį su besočių dvasia Milte, išgrūsti iš miško žiaurių plėšikų gaują ir atgauti iš žemės deimantinį varpą, kurį ta prarijo iš pykčio, kam žmonės nepasipriešino jį pagrobusiems užpuolikams…