Pomirtinę trilogiją – tris pjeses – „Pirma laidojami sūnūs”, „Moteris be kūno” ir „Niekieno sūnus” – sieja amžina mirties tema ir vis dar kraujuojančios karo išvargintų Balkanų tautų žaizdos. Nepakeliamo absurdo grimasos, sudaužyti likimai, gėdingiausios visuomenės ydos verčia žmogų nuolatos esmingai pasirinkti. Žmogus šioje trilogijoje turi – kad ir nepajėgdamas – suprasti besikeičiantį ir atšiaurų pasaulį. Ir jame gyventi su tokiais pat kaip jis. Arba ne.