Iš autoriaus surinktų faktų, vaizdų, pokalbių nuotrupų ir betarpiškos patirties tampa aišku, kad gyventi Neapolyje – tai pasmerkti save bandymui išlikti, taikantis prie mafijos diktuojamų taisyklių. Simbolinė aliuzija į biblinį miestą tampa tikrove – ji pribloškia, atima žadą, sutraukia raumenis.

Toje pačioje žemėje, kurios laukuose išverčiami žmonių skeletai, chemijos pramonės atliekos ir toksinės nuosėdos, iškyla kamoros bosų „dačios“, holivudiškos vilos, marmurinės ir cementinės katedros. Toks yra galios, persipynusios su kliedesiais, mesianistinėmis svajonėmis ir apokaliptinėmis nuotaikomis, įrodymas.