Valentinas Masalskis: ieškant teatro | Šabasevičienė Daiva

Iš atvirų ir aistringų pokalbių ryškėja ir Masalskio kelias, ir šio kelio ženklai: darbas Kauno valstybiniame dramos teatre, jo suorganizuotas „Menų sambūris“, kuriame jis debiutavo kaip režisierius (Vidmanto Bartulio opera „Pamoka“), kontroversiškų nuomonių sulaukę jo nepriklausomi projektai („...su Goethe’s „Faustu“) ir per pastarąjį dešimtmetį Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pastatyti spektakliai – Fiodoro Dostojevskio „Nuolankioji”, Thomo Bernhardo „Įpročio jėga” ir „Pasaulio gerintojas“, Williamo Shakespeare’o „Karalius Lyras”, Patricko Süskindo „Kontrabosas“, Tankredo Dorsto „Aš, Fojerbachas“, Marie-France Marsot „Laukim skambučio“.

Knyga gausiai iliustruota nuotraukomis, joje pateikiama detali aktoriaus ir režisieriaus kūrybinė biografija, kolegų mintys apie šią išskirtinę Lietuvos teatro asmenybę.

Aš dabar kuriu, esu laimingas. Su trupe mes diskutuojame, dirbame, ir tai yra kūryba. Man nereikia įrodinėti, įtikinėti, būti vergu. Nebereikia duodant saldainį valandą įrodinėti, kad tai ne šūdas. Aš prarasdavau tiek jėgų... Arba duodi režisieriui „bombonkę“, o jis dar įvynioja į kokį popieriuką. Tai mane siutindavo ir aš tuo metu daug gėriau. Aš dabar ramus kaip belgas. Mes dabar visi lygūs, o tada buvo hierarchija. Tas pats buvo kine: nuolat reikėdavo įrodinėti. Dabar yra priklausomybė, bet tai jau ne aš diktuoju, ne Masalskis įsakinėja, o pati tema, kuriai mes visi turime paklusti.